Šviesus Remigijos Bukaveckienės atminimas

Mieli Remigijos Bukaveckienės artimieji, bičiuliai, bendražygiai, 

Kalbėsiu ne apie biografijos faktus – jie parašyti nekrologe. Noriu prisiminti Išėjusiosios asmenybę.

Vadinsiu Remigiją vardu – taip, kaip vadinomės viena kitą. Susipažinau su ja 2015-aisiais, rašydama Čiurlionio namų istorijos knygą. Žodinį Remigijos pasakojimą apie tai, kaip ji atrado Čiurlionio butą ir kambarį šiame name, reikėjo paversti tekstu. Turėjau išsiaiškinti, kokiomis institucijomis tapo 1992-aisiais veikusios įstaigos (mat pakito jų pavadinimai), kur laikomi pasakojimui svarbūs dokumentai (archyvai buvo perstruktūruoti, priskirti kitoms institucijoms, pakito dokumentų signatūros). Ėmiau dažnai lankytis pas Remigiją, ilgai kalbėdavomės. Ne tik apie straipsnio turinį – ir apie gyvenimą. Susibičiuliavome. Visam likusiam laikui.

Permąstydama, kokią nuostabią asmenybę pažinau, nubrėšiu čia keletą štrichų. Pirmas iš jų galėtų būti sąlyginai pavadintas žodžiu „Lietuva“. Remigija priklauso tai kartai, kuri gimė ir  brendo dar nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl jos sąmonė ypatingai jautriai fiksavo lietuviškuosius kultūros ženklus. Savo trumpoje autobiografijoje Remigija pasakojo, kad nuo dviejų metų augo senoje sodyboje Žemaičių Naumiesčio pakraštyje, name, kuriame 1905−1915 m. veikė pirmoji miestelio lietuviška mokykla. Ir gimnazija, kurią baigė eksternu, buvo atnaujintoji Šilutės lietuviškoji gimnazija. Kodėl eksternu? Būdama 12-os, Remigija su šeima pateko į Antrojo pasaulinio karo atmosferą, o kai karas baigėsi – jai buvo 17-ka. Po metų gimnazistė stojo prieš teismą už vadinamą „antitarybinę“ veiklą, kitaip tariant, veikė kaip okupuotos savo šalies jauna patriotė. Teista pagal TSRS baudžiamojo kodekso 58 straipsnį (praėjus 51-eriems metams šios bylos dalyviams buvo suteiktas laisvės kovų dalyvių statusas). Nelojalumas tuometinei valdžiai atsiliepė jos karjerai – atlikusi lygtinę bausmę ir po pertraukos įstojusi į Vilniaus universitetą, įgijusi biochemikės specialybę ir tapusi Lietuvos veterinarijos akademijos docente, mokslų daktare, ji nebuvo išleidžiama į stažuotes ar konferencijas užsienyje.

Užtat greta pedagoginio darbo studentams organizavo nuostabias kraštotyrines ekspedicijas, o Čiurlionio palikimas, eskponuojamas jo vardo muziejuje Kaune, tapo dar viena svarbia jaunimo kultūrinio, estetinio lavinimo priemone (iš čia atėjusių atsisveikinti buvusių studentų Birutės, Vilijos, Gintaro, Zigmo giedamų giesmių, jų kuriamų tautodailės darbų nesunku suvokti, kokia stipri buvo toji kraštotyros veikla). Tai ir buvo Remigijos atkūrinėjama Lietuva, dar 25-eri metai iki pačios valstybės atkūrimo.

Šioje veikloje ryškėja kiti asmenybės bruožai – idealizmasnesavanaudiškumas. Tiek organizuodama Kraštotyros fakultatyvo veiklą, tiek 1987-1999 m. eidama Čiurlionio draugijos sekretorės pareigas, tiek rinkdama dokumentaciją Čiurlionio namams, ieškodama būdų, kaip išspręsti čia gyvenusių žmonių buto kompensacijų klausimus, Remigija dirbo daug, nuoširdžiai ir neatlygintinai. Viename paskutiniųjų mūsų pokalbių ji pakartojo tai, ką, matyt, norėjo išsaugoti mūsų atmintyje − kad gyveno iš dėstymu užsidirbtos pensijos, o visas darbas čiurlioniškose institucijose ir baruose buvo jos laisvanoriška ir džiaugsminga auka. Už iniciatyvas steigiant ir puoselėjant Čiurlionio namus  2011 m. Remigija Bukaveckienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.  

Atjauta. Kol galėjo, visad laukdavo manęs gražiai paserviravusi staliuką. Sklaidydama Čiurlionio draugijos rankraštyne išlikusius jos laiškus, suvokiau, kaip jautriai, empatiškai ji atsiliepdavo į sudėtingesnes įvairių žmonių gyvenimo situacijas. Jai buvo svarbu ne tik informuoti apie susirinkimą – bet išsaugoti tikrą bendrystę. Prisimindavo draugijos narių gimtadienius, gražiai pasveikindavo su jubiliejais. Susirinkę prie jos, Marijos ir Onutės paruošto bendro vaišių stalo draugijos nariai yra išgyvenę artumo, sielų giminystės jausmą. Tai senosios mūsų kartos širdingumo kultūra, nė iš tolo neprilygstanti šiandienos dirgsnių kultūrai. Būdama labai atjauti, Remigija penkerius metus slaugė po insulto vyrą Vytautą, ištikimai budėjo prie jo iki paskutinio atodūsio. Atsisveikinimo dieną atneštų gėlių dalį paliko ant Čiurlionio kapo Rasose. Paprašydavo ten nuvežti ir savo sukaktims gautus gražiausius žiedus. Jos prašoma, esu su gėlėmis aplankiusi ne tik ant M. K. Čiurlionio, bet ir J. Basanavičiaus, P. Višinskio, G. Landsbergio-Žemkalnio, kovotojų už nepriklausomybę kapus, Vileišių koplyčią…

Kantrumas. Stengėsi nesiskųsti vis stiprėjančiais negalavimais. Aplankiusi aptikdavau, kad griūta, skaudžiai užsigauta – bet pokalbyje telefonu apie tai – nė žodžio. Mėgindavo juokauti, kad tai mokestis už ilgą gyvenimą. Neburnojo, kad nebenori gyventi. Norėjo – buvo darbų, kuriuos turėjo pabaigti. Paskutiniaisiais metais Remigija perrašinėjo savo atsiminimus, tvarkė savo Kraštotyros fakultatyvo archyvą, kurį žadėjo atiduoti Lietuvos veterinarijos akademijos bibliotekai.

Vienas įsimintiniausių mūsų su Remigija pasivaikščiojimų – 2016-aisiais, kai, tęsdama jos tyrimą, radau daugiau biografinių duomenų apie Karoliną Okulič, kuri Čiurlionio laikais buvo šio namo savininkė. Sužinojusi, kur ši moteris palaidota, pakviečiau Remigiją žygiui į Bernardinų kapines. Ji labai džiugiai sutiko, su vyru Egidijumi nuvykome automobiliu jos atsivežti. (Galbūt neatsitiktinai atsisveikinimo rytą Šventos Mišios už Velionės sielą vyko Bernardinų bažnyčioje – iš čia prieš 85-eris metus išlydėta ir Remigijai svarbi ponia Okulič). Abi keliavome pro pagrindinius kapinių vartus, ant kurių yra užrašas:
Non omnis moriar“ – „Ne visas mirsiu“, „Ne visa mirsiu“. Perskaičiau šią Horacijaus frazę balsu, abi išsivertėme. Remigija stipriau įsikabino mano parankės ir susijaudinusi ilgam nutilo…

***

Miela Remigija, non omnis morieris — mirtis ne visą Jus iš mūsų atėmė. Kol esame gyvi, širdyse saugom Jūsų žmogiškos šilumos, meilės, sąžiningumo, aristokratiško orumo, nuolankumo būčiai ir išminties pamokas. 

Tebūna Jūsų kelionė į Namus šviesi…

Nida Gaidauskienė

Atsisveikinimas su Remigija Bukaveckiene Čiurlionio namuose, Vilniuje.
Groja Rokas Zubovas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *